Through the Eyes of the Lithuanian

The first thing you hear as morning arrives over Vilnius is the soft, deep sound of a kanklės striking one string,mingled with the distant murmur of the Neris River and the scent of fresh duona (black rye bread) and smokedfish drifting from a nearby home. That string-sound carries our story back to a time of forests and rivers, when welived as the people of Lithuania. Our ancestors built hill forts in Trakai and Kernavė, grew rye and flax in fertilesoil, honored the gods in sacred groves with offerings and runes. They lived in harmony with nature as motherand the river as father: bards who sang dainos—short folk songs full of wisdom and nature—weavers who madelinen with patterns that told stories, communities where the council of elders decided and the bond was strongerthan time. Every family knew the legends of Gediminas and the iron wolf, the Rasos festivals where fire wasjumped over, the unity that endured through centuries. That was our golden time: a land of forests, lakes, andrivers, where people lived with nature as guide and silence as friend, free and connected through song and land.

But then came the wave from outside, like a cold wind that blew for centuries. The German crusades in the 13thcentury, the union with Poland, the Russians who annexed us in 1795 and held us until 1918. Independence in1918 brought hope, but in 1940 came the Soviets, then the Nazis, then the Soviets again—deportations toSiberia, tens of thousands vanished, families torn apart. Every family knew the loss: a grandfather who fought inthe war, a grandmother who survived in Siberia, a child who learned that freedom was forbidden. The smell ofsmoke, the silence after trains, the emptiness in the villages.

From that depth rises a pride that is quiet and deep. The kanklės that still plays dainos, the black rye breadbaked with love, the forests that always protect us. Our literature of Maironis and Čiurlionis, our song choirs thatlet the world hear how strong we are, our people who keep singing through pain. We have found our voice again:the Singing Revolution in 1987–91, where we sang our independence without weapons, the freedom weregained in 1990.

Yet the truth colors magenta like a sunset over the Neris. The scars remain: the memory of deportations, theemigration of youth, the pressure of a rapidly changing world on a small land. The outside world often lookswithout feeling—they see Vilnius as a fairy-tale city, but not the silent strength beneath.

Still, we remember in silence: on the squares where choirs sing, during Independence Day on 16 February whenwe raise our flag, in the forests where spirits still speak—never forgetting who we were. We tell our children ofGediminas and of the Singing Revolution, of the river and the forests, so they know: we were connected andstrong before we were challenged.

And yet… the kanklės continues, soft and deep, like a promise that floats over the forests. That is our secret: wehave suffered under occupations, deportations, and silence, but we were first a land of song and nature. For ourchildren we build no walls, but a singing circle where everyone may join in song. How do we let that string-soundbring freedom to everyone again, how does Lithuania remain a home of silence and song?

January 2026

Manna Ori

Per lietuvio akis

Pirmas dalykas, kurį girdi, kai rytas ateina virš Vilniaus, yra švelnus, gilus kanklių garsas, kai viena styga paliesta, sumišęs su tolimu Neries upės šniokštimu ir šviežios duonos (juodos ruginės duonos) bei rūkyto karpio kvapu, sklindančiu iš kaimyninio namo. Tas stygų garsas neša mūsų istoriją atgal į miškų ir upių laiką, kai mes gyvenome kaip Lietuvos tauta. Mūsų protėviai statė piliakalnius Trakuose ir Kernavėje, augino rugius ir linus derlingoje žemėje, garbino dievus šventose giraitėse su aukomis ir runomis. Jie gyveno harmonijoje su gamta kaip motina ir upe kaip tėvu: bardai dainavo dainas – trumpas liaudies dainas, pilnas išminties ir gamtos –, audėjai audė liną su raštais, kurie pasakojo istorijas, bendruomenės, kur vyresniųjų taryba sprendė, o ryšys buvo stipresnis už laiką. Kiekviena šeima žinojo Gedimino ir geležinio vilko legendas, Rasos šventes, kai per ugnį šokinėjo, vienybę, kuri išliko per amžius. Tai buvo mūsų aukso laikas: žemė miškų, ežerų ir upių, kur žmonės gyveno su gamta kaip vadove ir tyla kaip drauge, laisvi ir susiję per dainą ir žemę.

Bet tada atėjo banga iš išorės, kaip šaltas vėjas, kuris pūtė šimtmečius. Vokiečių kryžiaus žygiai XIII amžiuje, unija su Lenkija, rusai, kurie mus aneksavo 1795 m. ir laikė iki 1918 m. Nepriklausomybė 1918 m. atnešė viltį, bet 1940 m. atėjo sovietai, tada naciai, tada vėl sovietai – tremtys į Sibirą, dešimtys tūkstančių dingo, šeimos suplėšytos. Kiekviena šeima žinojo netektį: senelis, kuris kovojo kare, senelė, kuri išgyveno Sibire, vaikas, kuris išmoko, kad laisvė uždrausta. Dūmų kvapas, tyla po traukinių, tuštuma kaimuose.

Iš tos gelmės kyla pasididžiavimas, kuris yra tylus ir gilus. Kanklės, kurios vis dar groja dainas, juoda ruginė duona, kepama su meile, miškai, kurie mus visada saugo. Mūsų literatūra iš Maironio ir Čiurlionio, mūsų dainų chorai, kurie leidžia pasauliui girdėti, kokie stiprūs mes esame, mūsų žmonės, kurie per skausmą toliau dainuoja. Mes vėl atradome savo balsą: Dainuojanti revoliucija 1987–91 m., kai mes dainomis išdainavome nepriklausomybę be ginklų, laisvė, kurią atgavome 1990 m.

Tačiau tiesa nusidažo magenta kaip saulėlydis virš Neries. Randai lieka: tremčių atmintis, jaunimo emigracija, greitai besikeičiančio pasaulio spaudimas mažai šaliai. Išorinis pasaulis dažnai žiūri be jausmo – jie mato Vilnių kaip pasakišką miestą, bet ne tylią jėgą po juo.

Vis dėlto mes prisimename tyloje: aikštėse, kur dainuoja chorai, Nepriklausomybės dieną vasario 16 d., kai keliam vėliavą, miškuose, kur dvasios vis dar kalba – niekada nepamirštame, kas buvome. Mes pasakojame vaikams apie Gediminą ir Dainuojančią revoliuciją, apie upę ir miškus, kad jie žinotų: mes buvome susiję ir stiprūs, kol mus išbandė.

Ir vis dėlto… kanklės tęsiasi, švelniai ir giliai, kaip pažadas, kuris plaukia virš miškų. Tai mūsų paslaptis: mes kentėjome po okupacijomis, tremtimis ir tyla, bet mes buvome pirmiausia dainos ir gamtos žemė. Savo vaikams nestatome sienų, bet dainavimo ratą, kur visi gali prisijungti dainuoti. Kaip mes leisime tam stygų garsui vėl atnešti laisvę visiems, kaip Lietuva lieka namais tylos ir dainos?

2026 m. sausis

Manna Ori